AMORFINĖ STRUKTŪRA (APSKRITIMAS)

Tai pradžios būklė, iš kurios atsirado visos struktūros ir į kurią jos vėl sugrįžta.

Todėl šis pavidalas – tai nušvitusio žmogaus mąstymas. Tai reiškia, kad jame yra visos galimos struktūros, bet kartu išminčius jaučiasi lyg tuščias lapas.

Ši stuktūra atspindi įvairiapusiškumą, kuriame viskas nauja ir nepakartojama. Tai nėra pokyčiai praeities arba ateities prasme, tiesiog kiekviena minutė yra nauja. Domina tas laiko momentas, kuriame esama dabar.

Sponaniškumas čia – vienintelė galima saviraiškos forma. Kas ateina į galvą, tas daroma. Tai vaiko laisvė, žaidimas. Tai vyksta nuolat. Kiekviena idėja – įvykis. Jos neišsemiamos, nes gali gimti greičiau, nei spėjama apie jas kam pasakyti.

Išgyvenami visi įmanomi jausmai,  tačiau visada vienu metu tik vienas. Bet kurioje situacijoje yra tik jausmas, kuris išgyvenamas dabar. Galima patekti į bet kurią situaciją, jaustis tiek nuolat plazdančiu drugeliu, tiek beribiai ramiu. Nepaprastai svarbi laisvė.

Pavojai prasideda, kai norima sulaikyti kurį nors momentą. Tada dingsta naujumas, nors į praeitį grįžti nenorima, o ateitis nedomina. Taip pasimetama rūke. Tiksliau pasimetama savyje, išgyvenama šešėlinė amorfinės struktūros pusė. Idėjų nelieka, ateina tuštuma, kai niekas nebedžiugina ir nebevilioja. Gyvenimas čia ir dabar virsta nykia dabartimi. Kyla noras ją griauti, norint vėl pasijusti beformėje erdvėje. Formuojasi destrukcija, agresija, o galiausiai apatija.

Gerai, kad tai tik viena iš amorfiių būsenų, kurią pakeičia kita, t.y. vėl kažkuo susižavima, ir t.t. Net giliausias dugnas yra laikinas. Kadangi šiame stiliuje nėra nieko galutinio, vidada lieka viltis naujam šansui.

Teigiamąja prasme – tai genialumo būsena: galvoti, ko niekas negalvojo, išrasti, kas neišrasta. Tai įmanoma tik esant laisvam ir turint žaidėjo gyslelę, neprisirišant prie pramintų kelių ir taisyklių. Tai galima vadinti ekscentriškumu, tačiau tik tokie žmonės pasaulį ir stūmė į priekį.

Tai genijaus mąstymas su visais jo aspektais. Tokio žmogaus neįmanoma uždaryti net kalėjime, nes savyje jis nešiojasi begalinęę visatos erdvę, todėl visur ir visados jaučiasi laisvas, net beviltiškiausiose situacijose randa išeitis. Jis lyg srauni ir veržli upė, kurios niekas negali sustabdyti, nei vagą pakreipti kitur. Tas, kuris bandys tai padaryti, bus tos upės srauto tiesiog nuneštas.

Viena vertus jis spontaniškas, kita vertus jo veiksmai ir saviraiška savaime neįtikėtinai tikslūs, nes visada jis lieka atviras dvasinių erdvių impulsui. Tų erdvių taisykles savo viduje žinodamas ir jų natūraliai laikydamasis jis kartu visiškai laisvas, nes tik taip Dvasios impulsui atsiveriama. Jokių žmonių reikalvimų ir jiems įprastos motyvacijos jis nepripažysta, išskyrus Dvasios impulsą, į kurį žaibiškai atsiliepia ir pagal jį veikia. Būtent todėl jis nenuspėjamas. Būtent todėl niekuo ir niekaip nepaperkamas. Būtent todėl jo kūrybos šaltinis neišsemiamas, o kūryba savaiminė ir daugiaplanė.

Amorfinės mąstysenos prastosios savybės:

Atsakomybės už save ir savo gyvenimą vengimas, išsisukinėjimas nuo įsipareigojimų, žodžio nesilaikymas, tingėjimas ir bandymas imituoti dvasingumą siekiant nerūpestingo gyvenimo, naudojimasis kitais, dangstymasis žodžiais tiesiog būti, plauti pasroviui.

Suvokimo šviesos ir nesupratimo tamsos vertybių laikymas vieniu dėl to tūpčiojimas vietoje su visomis to pasekmėmis.

Abejingumas gyvenimui ir keliui, apatija, kai niekas nebejaudina ir nebedomina, kai nieko nebenorima daryti, siekti. Žmogus tiesiog pamiršta, kas jis yra, ir ką dabar turi daryti, kaip ir visus įsipareigojimus kitiems žmonėms ir savo sielai. Taip prasideda destrukcija, kuri gali būti agresyvi, bet gali būti ir pasyvi, kada įnyrama į tuštumą, kurioje nebėra nei dabarties, nei ateities, nei gyvenimo, nei džiaugsmo, nei idėjų, nei kūrybos.

Tendencija būti apimtam euforijos, t.y. po stiprių praktikų ar maldų visas realus gyvenimas išplaukia iš po kojų ir nebesinori į jį sugrįžti. Skirtumas tas, kad išminčius gyvena patirdamas ne euforiją, o įkvėpimą. Tai dvasinė būsena. Euforija – emocinė būsena, todėl nepastovi. Bandymas tą būseną sulaikyti paprastai baigiasi nesėkme – ji dingsta lyg burtų lazdele mostelėjus. Tada žmogus panyra į depresiją ar nevilties rūką.

 

Amorfinės singonijos akmenys

 

Šio pavidalo akmenys turi daugiaplanį poveikį, todėl ienaip veikia Kelią pradedančiuosius, kitaip jau seniai jame esančius, dar kitaip suvokimui atsivėrusius. Jie mokys ir ves Kelyje esančiuosius, kiekvienas savaip atskleis visas kūrimo atliekas ar ydas. Kelyje esančiuosius jie atskirti skatins, padės pamatyti to, kas vyksta, priežastis savyje, suteiks plaesnį žvilgsnį ir gilesnę įžvalgą, kartu mokys nesikišti į svetimą karmą.

Gintaras – lengviausias poveikis. Jį gali nešioti visi, be pašalonio poveikio. Tiems,kurie labia griežti, nemoka džiaugtis, mėgsta kentėti, dirginasi dėl nepavykusių planų, nervinasi dėl smulkmenų.

Obsidianas – sunkiauias poveikis. Juodas, vaivorykštinis sunkiausi, lupa viską, kas trukdo būti čia ir dabar. Lengviausias snaiginis obsidianas.

Tektitai – tai meteoritų, atėjusių iš kosmoso atsitrenkimo į žemę produktas. Meteoritai, tai kosminių kūnų  dalelės, todėl savaime perima tų kūnų jėgą taip, kaip mirštantis šamanas perduoda savo jėgas perėmėjui. Sunkus. Pritraukia dvasinę galybę per dvasinės jėgos išbandymus.

Moldavitas – švelnesnė tektito forma. Padeda atskirti teisinga nuo neteisingo, eikalinga – nereikalinga.

Opalai – isuotinė meilė ir harmonija. Meilė sau, kitiems. Rinktis intuityviai. Olderio ir juodieji opalai sunkiausi. Opalai – tai nesibaigiančios kūrybos, įkvėpimo ir nuolatinio atsinaujinimo šaltinio materialus paveikslas, todėl tiek dau opalųspalvų ir paveikslų. Tai visatos centro kūrybos procesas, integruotas į material Žemės kūną. Tie, kurie apnuogina savo tikrąją prigimtį, drįsta palikti visus esmę dengiančius įvaizdžius ir kaukes, atveria savyje nesibaigiančią kūrybą.

 

susitikime FaceBook'e

 .